 |
| © Ričardas Geležėlė Šileika |
Sėdėjo Merė ir
žiūrėjo pro grotuotą langą į gatvę. Nelabai ką bematė kataraktos apvilktom
akim. Nors tai jai ir nebuvo taip svarbu. Tiesą sakant, matyti nieko ir
nebesinorėjo. Per savo 72 metus jos akys buvo išžiūrėjusios viską. Tie visi
matymai, pamatymai buvo išguldyti eilėmis. O laikas bėgo, prabėgo ir...
sustojo.
Tada Merė imdavo
jausti, kad jos gyvenimas nuėjo šuniop, kad visas gyventas laikas prarastas,
kad ji nieko gero taip ir nepatyrė. Kad per tuos metus sunkumas ant dūšios lyg
koks moliūgas vis didėjo ir didėjo. Kai tas išpampęs svoris buvo nebepanešamas
ir imdavo dusinti, Merė eidavo į gretimą barą stiklo naminio vyno. Tada prisėdęs
Prustas imdavo ją įtikinėti, kad gal dar galima prarastą laiką surasti, kad jis
ieškojęs ir šitą bei tą suradęs. Merė klausydavo, tylėdavo, žiūrėdavo savo
veidrodinėm akim ir galvodavo. Galvodavo, kadgi nieko ji neprarado, kad
kiekviena jos gyvenimo minutė iščiupinėta, kad visi jos pajutimai su tuo
moliūgu ant dūšios buvo skirti eilėms išguldyti.
Tačiau dabar ji
sėdi prie grotuoto lango. Nei Prusto, nei vyno anei moliūgo. Tik paukštis
narvelyje suokia.
2013 m., rugsėjis
