„Šit
jums ir mūsų gyvenimas. Nors verk! Dirbi, stengiesi,
vargsti, naktį nemiegi, vis galvoji, kaip geriau, ir kas iš to? Viena vertus –
publika tamsi, laukinė. Rodau jai pačią geriausią operetę, fejeriją,
puikiausius kupletistus, tačiau argi jai to reikia? Argi ji čia ką nors
supranta? Jai reikia balagano! Jai duok banalybę! Antra vertus, pažiūrėkit, kas
per orai. Bemaž kasvakar lyja. Kai prapliupo nuo gegužės dešimtos, tai paskiau
visą gegužį ir birželį, – stačiai baisu! Publikos nėra <...>“, – į dangų
žiūrėdamas isteriškai rankomis mosčiojo Kukinas. Žiūrėjo vieną dieną, kitą –
kaip kregždės gainioja debesis. Net sprandą jam ėmė skaudėti. „Dirbi dirbi,
vargsti vargsti...“ – toliau niurnėjo Kukinas. O publika vis nesirodė.
Pagaliau
trūko Kukino kantrybė. Ištempė jis baltą paklodę, pastatė kino projektorių, netoliese
įrengė šašlykinę, šalia kelis pundelius malkų sukrovė, atsivežė porą bačkų
alaus ir pakabino afišą: „Malonioji publika, kviečiame vakarais apsilankyti
kine. Bus rodoma filma „Greiti ir įsiutę“ (6
dalys)“.
„Štai
tokia seliavūcha“, – užbaigė Goda. „Palapalapala, o tai atėjo publika?“ –
nenurimo Vilma. „Dirbi dirbi, vargsti vargsti, o lietus ir toliau lyja“, – atsiduso
Kukinas.
2013 m., birželis
