Vasaris

Nutilo Vilnius. Nebeskamba dainos nei lietuviškos, anei svečios. Viena po kitos rimo nurimo gamyklos, fabrikai. Tuštėjo ir ištuštėjo sostinė. Kai kas iš gudriai prasimanytų pinigų ant Neries šlaitų ėmėsi statyti pilis ar dalintis Vilnių lyg žaisdami monopolį. Vieni išėjo ubagais, kiti iškeliavo vergais. Tik penktadieniais Gedimino prospektu oranžiniais rūbeliais prisidengę, rankas iškėlę, garbindami savą dievą, prašuoliuodavo piemenėliai. „Čia dabar, juk esma lietuviai, – net nusipurtė Vilniaus kino centro direktorius Vladas, – visai nežinom – kas mūsų protėviai ir ką turim garbinti!“ Užvirė tąkart tikro dzūko kraujas. Žinojo, kad reikia kažką keisti. Bet ką?!

Atsisėdo direktorius Vladas į odinį krėslą ir mąsliai ėmė žiūrėti į Nerį, į nepaliaujamą jos tėkmę. Ir jo mintys ėmė tekėti kartu. Tekėjo iki Nemuno, o Nemunu oriai tekėjo senąja baltų genties – skalvių –žeme. Kol pasiekė jūrą. Staiga šaižiai suskambo telefonas. „Skalvija“, – pakėlęs ragelį ištarė direktorius Vladas. „Kas?! Skalvija?!“

Vilniaus miesto savivaldybės kultūros ir meno skyrius: 

Įsakymas 1997 07 09 Nr. 25 „Dėl ne pelno organizacijos Vilniaus kino centro reorganizavimo į Viešąją įstaigą („Skalviją“)“ – pasirašo: vedėja R. Jakubėnaitė

„Puikioje Vilniaus centro vietoje, beveik ant paties Neries kranto, stūkso ir mūsiškis Kino centras. Jis pavadintas miglotai, bet gražiai – „Skalvija“. Tiesa, <...> Vilniaus troleibusų parkas, ignoruodamas naująjį pavadinimą, tebevadina (ir užrašu stotelėje, ir garso įrašu troleibusuose) šią stotelę senuoju kino teatro pavadinimu „Planeta“. <...> Kad ir kaip ten bebūtų, į „Skalviją“ vaikšto ir inteligentai, ir menu besidomintis jaunimas. Nors įtariu, kad pagrindinis jos išgyvenimo šaltinis – bufetas, lošimo aparatai, antrojoje salikėje demonstruojamas komercinis repertuaras (erotiniai, koviniai filmai). (Iš straipsnio „Kultūra prasideda nuo detalių“, Saulius Macaitis, „Mūzų malūnas“, „Lietuvos rytas“, 1997 m. balandžio 11 d., Nr. 83)

Iš „Planetos“ /„Skalvijos“ metraščio (1997 m.)

2013 m., vasaris