Kasdien vis labiau rausvėjant Komunizmo horizontui, tiesiant kosmoso kelius, vieningai siūbuojant
kukurūzų laukams, o Chruščiovui juos šukuojant, vis tiek kažkas buvo netaip.
1961 metais Vilniuje, Karolio Požėlos gatvėje stojo namas nr. 34. Jis buvo ypatingesnis nei kiti to
kvartalo namai. Ir ne tik todėl, kad buvo kampinis ar kad jo naujose, švariose sienose apsigyveno
menininkų mūzos ir viena kita kėgėbinė „blakė“, bet ir todėl, kad pirmajame aukšte turėjo būti dvi
kino salės.
Turėjo!
Lyg išsprogusios banginio akys, didžiuliai langai viltingai žiūrėjo tai į Rapolo bažnyčią, tai į
Žaliąjį tiltą. Neapsikentę draugai E. Vaicekauskas ir T. Tustanauskas 1962 m. birželio 29 d. parašė
į dienraščio „Tiesa“ redakciją: „Tokio atsitikimo dar nėra buvę. <...> kad iš karto būtų dingęs
ištisas kino teatras, dargi su dviem žiūrovų salėmis <...>.“ Draugų E. V. ir T. T. pasisakymas
per žiniasklaidos ruporą, kuriame kliuvo ir Kultūros ministerijai dėl dvasinio tarybinės liaudies
apvaginėjimo, nenuėjo tuščiai.
Potvarkis Nr. 19-p; 1963 m. kovo 8 d.
„Respublikinei kino filmų nuomojimo kontorai perduoti Vilniaus miesto „Planetos“ kino teatrui
seifą – 1 št.“
Pasirašė: Kinofikacijos ir filmų nuomojimo vyr. valdybos viršininkas J. Trifonovas.
1963 m. kovo 13 d. 10 val. naujai atsiradusio kino teatro „Planeta“ mechanikė Irena Vyzaitė įjungė
kino projektorių ir parodė pirmutinį filmą „Saulė ir šešėlis“, po valandos antroje salėje – „Velnio
žabangos“.
Iš „Planetos“ /„Skalvijos“ metraščio
2012 m., rugsėjis
