Šimtametis Kazimieras jau seniai niekur neina iš namų. Gyvendamas antrame aukšte, nebesuranda jėgų laiptams. Tai jam netrukdo iščiupinėti dieną, o neretai ir naktį iki paskutinės minutės. Kai Kazimierą aplanko nemiga, jis sėda į krėslą ir žiūri į gatvės žibinto apšviestą kambario sieną. Besikeičiantys vaizdai kuria vis kitas istorijas – žaismingas, kartais dramatiškas, net ir šiurpokas. Galiausiai vaizdas ima blėkšti ir mažojo Kaziuko fotografija ant knygų lentynos sušvinta. Tačiau kinas vis dar nesibaigia – tik pasipildo garsais.
Iš pradžių – paukščių giesmėmis, šlovinančiomis saulę, paskui – kovingais varnų signalais. Pagrindinės vokalinės temos išauga į simfoniją, skirtą troleibusams, autobusams, žoliapjovei ir šiukšliavežei. Kai garsinis fonas pasiekia kulminaciją, kino vaizdas jau būna nusileidęs ant šviesių medinių grindų. Kazimierui patinka dienos eksperimentiniai filmai, kuriuos jis prilygina vaizdų poezijai.
Pagaliau pakilęs iš krėslo, šimtametis išeina į balkoną, lyg dirigentas kilsteli ranką, kažką džiugiai palabindamas. Numindžikavęs penkiolika pėdų pirmyn ir atgal, apžiūri gėlių lovelyje išdygusias remontantines žemuoges. Pastaraisiais metais alyvų kvapas jam patinka labiau nei ievų. Tačiau pakalnutės visad buvo kvapų karalienės...
2011 m., birželis
