Toks siekis, suprantama, tapo visos šalies reikalu. Alkūnes pasiraitojo ne tik Kultūros ir Švietimo ministerijos. Neliko nuošaly nei Sveikatos, nei Krašto, nei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Dėl lietuvių kino atgimimo buvo konsultuojamasi su ekonomistais, teisininkais, politikais, žemės ūkio, transporto specialistais. Buvo ne tik planuojama, bet ir dirbama, kad Lietuva taptų KINO šalimi. Seime gana greitai buvo iškeltas vienas svarbiausių klausimų – ar reikėtų pakeisti šalies pavadinimą? Lietuva tada būtų Cinemaland. Prieš balsavo vos keli parlamentarai iš Tautininkų partijos. Tačiau prieš tokį pavadinimą sukilo kalbininkai. Jie reikalavo šalį pavadinti Kinažeme. Patvirtinta buvo vienbalsiai.
Visi laukė, kada oficialiai galės vadintis kinažemiečiais. Visa šalis turėjo tapti pavilijonu po atviru dangumi, o joje gyvenantys žmonės - kino darbuotojais. Nesvarbu, miškininko, režisieriaus ar mediko darbą žmogus atliktų. Buvo kuriamos naujos šalies tradicijos, koreguojami pasaulio žemėlapiai. Prasidėjo 2011-ieji. Kinažemės pradžios metai.
Ištrauka iš utopinio eseistinio romano „Kai aš mažas buvau“
(1967 m.)
2011 m., sausis
